Lietuvos inžinerijos kolegijos dėstytojas dr. Kastytis Laurinaitis teigia, kad turėdamas antrą galimybę gyventi iš naujo, vis tiek rinktųsi dėstytojo kelią ir autotransporto elektronikos kryptį, kuri jį žavi!

Dėstymo neiškeistų į nieką

- Kastyti, dėstote jau ilgus metus. Esate tikras šios srities profesionalas. Tačiau labai įdomu, kaip ir kodėl pasirinkote būtent šį karjeros kelią?

- Man visą laiką labai patiko technika, elektronika ir mechanika. Todėl, baigęs mokyklą, pasirinkau mechanikos inžinerijos studijas, kurios labai siejosi su automobiliais, transportu, žemės ūkio technika. Visa tai man buvo ir yra labai artima.

Kalbant apie dėstymą, tai kartais juokauju, kad gyvenimas privertė čia pasukti. Studijų laikais buvo minčių galbūt likti universitete ir likti dėstytoju, daryti mokslinę karjerą ir tęsti veiklą šioje srityje. Tačiau gyvenimas susiklostė šiek tiek kitaip ir pirmiausia, bebaigiant studijas, pasitaikė galimybė išvažiuoti į Vokietiją ir atlikti praktiką ten. Po 1,5 metų praktikos Vokietijoje sutarėme, kad dirbsiu Lietuvoje.

Taip įsisukau į darbo karuselę ir užtrukau 9-erius metus, kol nusprendžiau įstoti į doktorantūrą, o ten jau ir prasidėjo mano kaip dėstytojo ir pedagogo kelias.

11 metų dėsčiau universitete, o nuo 2015 m. pradėjau savo žiniomis ir patirtimi dalintis su Lietuvos inžinerijos kolegijos studentais.

Taip pat dirbu ir versle, kuris siejasi su mokomosios įrangos projektavimu, medžiagos rengimu, mokymo įrangos gamyba, maketų, stendų, vidaus degimo variklių ir kt. tiekimu. Darome mokomuosius stendus visoms automobilių sistemoms, kokios tik yra. Tad, sujungęs visas veiklas, gaunu labai platų spektrą žinių ir patirčių, kurias malonu perduoti kitiems.

- Šioje srityje dirbate jau daug metų. Kas jus vis dar žavi?

- Labiausiai žavi tai, kad technologijos visada eina tik į priekį. Neseniai kolegijoje sukūrėme elektromobilį, prie kurio dirbo tiek studentai, tiek ir dėstytojai. Tai parodė, kad elektromobilius gali kurti ne tik didelės ir turtingos kompanijos, bet ir jaunų bei patyrusių inžinierių komandos, kurios tiesiog išsikelia tokį tikslą.

Tokie projektai labai praturtina visiems žinių bagažą. Tu gauni ne tik teoriškai pačiupinėti kažkieno sukurtą produktą, bet ir pačiam tenka kurti ir gaminti. Manau, kad kiekvieno žmogaus stimulas yra kūrybiškumas.  Vieni piešia, kiti drožinėja, treti dar kažką daro,  o mums, inžinieriams, yra įdomu kurti automobilius. Tad ir mane labai įtraukė kūrybiškas procesas, naujovių ieškojimas ir žinių perdavimas. Tai suteikia daug stimulo ir pasitenkinimo. Būnant šioje srityje visada ir ieškai įdomių projektų ir naujų galimybių.

Lietuvos inžinerijos kolegijoje yra gerai paruošta techninė bazė, studijos įvairiapusės, daug praktikos ir laboratorinių darbų, todėl čia niekada nenuobodu.

- Kaip manote, ar studentus traukia tas pats, kas ir jus?

- Sunku pasakyti, bet, manau, kad taip. Jei žmogus stoja į inžinerines studijas, Autotransporto elektroniką, tai tikrai jam tai dažniausiai yra artima. Jauni žmonės tikisi pagilinti savo žinias, gauti daug praktikos.

Aišku, galima savarankiškai praktikuotis garaže su draugais, ieškoti informacijos internete, skaityti, žiūrėti filmus. Tačiau tam reikia labai daug laiko. Kolegijoje viskas yra vienoje vietoje: patyrę dėstytojai, moderni ir nauja įranga, koncentruotai pateikiama informacija ir, svarbiausia, praktika su patyrusiais specialistais.

Susirinkus šias bazines žinias ir padirbus su profesionalia įranga, jau galima galvoti ir apie tolimesnį kelią.

- Ar pasikeitė studentai ir pats studijų procesas per tuos metus kai dėstote?

- Studijų procesas, žinoma, pasikeitė. Atsirado daug modernių technologijų, automobilių, variklių ir sistemų. Visa tai turi atsispindėti ir studijų procese. Todėl studijų moduliai yra nuolat tobulinami, naujinami ir pildomi bendradarbiaujant tiek verslui, tiek dėstytojams, tiek ir įvertinant studentų poreikius ar atsiliepimus.

Kalbant apie studentus, tai, mano nuomone, visais laikais buvo dalis studentų, kurie yra labai stiprūs, jiems viskas gaunasi ir jie visko nori. Dalis ateina gauti diplomą ir dalis, kur dar nėra tikri. Vieni dalykai sekasi sunkiau, kiti lengviau ir ten dažniausiai jie pakrypsta, atranda save ir specializuojasi arba eina tolyn ir ieško sau kitos veiklos.

- Kas jums svarbiausia dėstant?

- Mane kaip dėstytoją asmeniškai visada užkrečia studentų atgarsis į mano dėstymą. Visada malonu sužinoti, ar studentui patiko, ar kažko trūko, kažkas neaktualu. Kai gauni grįžtamąjį ryšį, tada žinai, kaip geriau pasiruošti kitą kartą, kad studentai gautų kokybiškų ir reikalingų žinių. Sudėtingiausia tada, kai studentas išeina ir nieko nepasako. Tada lieki nežinioje, ar viskas gerai buvo, o gal ką reikia keisti?

Žinoma, dirbant ilgesnį laiko tarpą, prie tokių projektų kaip elektromobilis, atsiranda ir stipresnis ryšys, kolegiškumas. Tada visi esame vienodais rūbais, atliekame tas pačias užduotis, sprendžiame problemas ir tariamės. Tai taip pat labai malonu.

Galiausia, tarp dėstytojo ir studento santykio visada yra ir mano atsakomybė prieš studentą. Manau, iš studentų visada reikia reikalauti atsakomybės, laikytis terminų atliekant užduotis. Nesinori, kad tave atsimintų kaip dėstytoją, kuris atleido vadeles ir dėl to studentas negavo, neįsisavino vienų ar kitų žinių reikalingų jo profesiniame kelyje. 

Visada reikia rasti balansą. Negali reikalauti nei per mažai, nei per daug. Tavo reikalavimai turi būti aiškūs ir negali būti keičiami be svarių priežasčių.

- Šiek tiek grįžkime prie Jūsų. Jei karjerą pradėtumėte iš naujo, ar vėl rinktumėtės tą patį kelią?

- Rinkčiausi. Galbūt tik prie savo krypties norėčiau pridėti tai, ko tuo metu nebuvo. Kalbu apie mechatroniką. Kai buvau studentas, buvo tik mechanika arba elektra, o dabar yra mechatronika, kuri apjungia mechaniką, hidrauliką, pneumatiką, elektrą, jutiklius ir programavimą.

Bendrai žvelgiant, autotransporto elektronika, inžinerija yra nesenstanti sritis. Visada gali mokytis ir tobulėti. Kasdien yra padaromi nauji mokslininkų, stambių kompanijų išradimai, nauji jutikliai, kas atveria dar daugiau galimybių atlikti tam tikrus veiksmus.  Tad aš save matau tik čia.

Žavi galimybė kurti

- Užsiminėte apie elektromobilį. Tai buvo išties išskirtinis projektas. Ar turite naujų sumanymų?

- Minčių yra daug. Šiuo metu dėl pandemijos šiek tiek sudėtingiau, tačiau norime mūsų elektromobilį paversti savavaldžiu. Žinoma, tam reikia komandos, lėšų ir didelio noro. Tačiau viskas yra įmanoma ir tikiu, kad netrukus šis projektas startuos.

- Pakalbėkime apie situaciją darbo rinkoje ir perspektyvas, kokios jos?

- Specialistų tikrai reikia.  Anksčiau žmonės patys stengdavosi remontuoti automobilius. Dabar tai atlikti pačiam tampa vis sudėtingiau. Reikia daug daugiau specifinių žinių apie automobilius ir jų priežiūrą.

Pavyzdžiui, anksčiau žmonės patys montuodavosi padangas. Šiandien padangos yra be kamerų, tai taikant tuos pačius montavimo būdus, ką anksčiau darydavome, tiesiog sugadintume padangų šoną. Įvertinus tai, kad yra ir padangų slėgio kontrolės įrenginiai, sumontuoti ratuose, vėlgi reikia žinių ir įrangos.

Kas iš to, kad tu padangą permontuosi, bet padangos slėgio jutiklį reikia pririšti prie mašinos, jį reikia suderinti, sukalibruoti. Tam vėlgi reikia žinių.  Tokių sistemų vis daugiau. Net lemputės keitimas, kuris visada buvo paprastu dalyku, gali pridaryti problemų. Jei netinkamai pakeisime lemputę, turėsime netinkamai šviečiančius žibintus ar dar blogiau, kažką proceso metu nulaušime ir tada remontas kainuos kelis kartus daugiau.

Tad specialistų poreikis tik didės, kaip didėja ir įvairėja automobilių parkas. Atsiranda elektromobiliai, hibridiniai modeliai. Norint juos prižiūrėti, viskam reikia specifinių  žinių. Reikia suprasti, kad elektromobiliuose yra aukšta įtampa. Tad čia net iškyla pavojus žmogaus gyvybei. Turi žinoti, kokioje vietoje tu gali matuoti, su kokiais įrankiais, kokios turi būti saugos priemonės.

Čia tiesiog prikišti pirštų, kaip prie paprasto akumuliatoriaus baterijos negali. Aišku, yra techninės priemonės, kad ten lengvai tyčia ar netyčia neprieitų, bet ko žmonės tik nepridaro, viską išardo, tačiau ne viską surenka.

- Turbūt pasikeitė ir mūsų pačių suvokimas, ar pamažu keičiasi, kad visko patys nebepadarysime?

- Teisingai. Pamažu einame prie to. Kažkada juokdavomės, kad užsieniečiai nieko nesugeba patys. Juk esame įpratę, kad vyresnės kartos atstovai viską padaro patys, ir namų, ir automobilio ir televizoriaus remontą. Pamirštame, kad technika nebuvo tokia sudėtinga kaip dabar.

Pradedame suprasti, kad labiausiai laimime tada, kai taupome savo laiką, o reikalingus darbus atlieka tos srities specialistas, turintis reikalingas žinias ir įrangą, tai užduočiai įgyvendinti.

- Dažnai sakome, kad kuo daugiau automobilyje elektronikos, tuo daugiau ir gedimų. Ar sutiktumėte?

- Nesutikčiau. Elektronika ne taip stipriai ir genda. Jei elektronika nustoja veikti, dažniausiai kaltininkas būna jungiamieji laidai, kontaktai, netinka automobilio priežiūra. Tai pagrindinės priežastys, kurios išveda elektroniką iš veikimo būsenos.

- Paskutinis klausimas Jums. Ar esate sudėtingas klientas automobilių servise?

- Čia sunku atsakyti (Juokiasi). Turiu žinių ir įrangą, tad paprastai, jei man leidžia žinios ir techninės galimybės - stengiuosi remontuoti pats. Nesu toks patrauklus serviso klientas.

Tačiau jei neturiu galimybių pats susitvarkyti, tuomet visada kreipiuosi į servisą ir pamėginu aiškiai išsakyti, kokios paslaugos man reikia. Juk serviso darbuotojams aš esu tik klientas, o ne dėstytojas.