Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto bei Lietuvos inžinerijos kolegijos docentas Ramūnas Skvireckas greta akademinės veiklos turi neįprastą pomėgį – atkuria lietuviškas karines uniformas.
– Ar tikrai prisistatydamas nesuklydote? Išgirdus apie jūsų hobį, pagalvojau, kad teks kalbėtis su istoriku. Ką karinių uniformų, karių buities, mūšių rekonstrukcijos turi bendro su transporto inžinerija, kurią dėstote studentams?
– Nesuklydau (juokiasi). O šio įdomaus pomėgio šaknys – dar gilioje vaikystėje. Mano senelis pokariu buvo nuteistas ir daug metų praleido Sibiro lageryje, mat dalyvavo rezistencinėse kovose, buvo partizanų ryšininku. Ačiū Dievui, grįžo, sulaukė garbaus amžiaus – net 96 metų! Gaila, kad jis nemėgdavo šita tema daug kalbėti. Girdėdavau jį šnekant ir apie savo brolius, iš kurių vienas – Lietuvos partizanas – buvo nuteistas ir sušaudytas Vilniuje, kitas žuvo Sibire. Senelio pusbrolis buvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas ir taip pat pasirinko mirtį, kad nepatektų į priešo rankas.
Žodžiu, susidomėjimas neatsirado iš niekur. Kaip matote, net keli mūsų giminės žmonės buvo vienaip ar kitaip susiję su pokario partizaninio pasipriešinimo kovomis. O kodėl nestojau studijuoti istorijos? Na... Labai gerbiau vyresnį pusbrolį, o jis mokėsi tuomečiame Kauno politechnikume (dabar – Lietuvos inžinerijos kolegija). Todėl ir aš paskui jį įstojau į šitą mokymosi įstaigą, pasirinkau automobilių techninio eksploatavimo specialybę. Vėliau – aukštieji mokslai KTU: bakalauro, magistro, doktorantūros studijos. Apsigyniau disertaciją ir likau darbuotis su akademiniu jaunimu. Kaip atkurti tų uniformų spalvas, kai išlikusios ano meto nuotraukos yra nespalvotos? Tuomet tenka atlikti kruopštų parengiamąjį darbą – sudėlioti jų vizualą.
– Tiesiog stulbinanti karjera, tik įdomu, kada joje atsirado vietos laisvalaikiui ir jūsų hobiui: įvairių kariuomenių uniformų atkūrimui nuo A iki Ž, t.y. nuo jų vizualo iki galutinio rezultato?
– Kai jau išaugau pirmoko uniformą, priverčiau mamą, kad prisiūtų antpečius ir trikampius apykaklės antsiuvus, ant kurių po ilgų derybų buvo išsiuvinėti ženklai su Gedimino stulpais. Matyt, tada ir užgimė mintis, tik reikėjo sulaukti tinkamo momento. Paskui toji uniforma kažin kur paslaptingai dingo, gal dėl tų ženklų (juokiasi), mat mėgdavau ją apsirengęs po kaimą pasivaikščioti, o laikai dar buvo ne tie. Dabar labai gailiuosi, kad ji neišliko: įdomu būtų apžiūrėti. Vėliau, kai jau atsirado visokie internetai, ėmė kurtis bendraminčių forumai, susiradau draugų, su kuriais įkūrėme vieną iš nedaugelio tuomet Lietuvoje karo rekonstrukcijos klubų (maždaug apie 2007–2008 m.). Iš pradžių buvau jo pirmininkas. Klubas užsiėmė Lietuvos teritorijoje XX a. vykusių Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų šalių dalyvių kariuomenių uniformų rekonstrukcija.