Lietuvos inžinerijos kolegijos (KTK) dėstytoja Rasa Musteikytė Žygienė autotransporto inžinerijos mokslus baigė prieš 15 metų, o šiandien moters pramintu taku žengia ir jos dukra – elektronikos inžinierė Rūta Žygaitė Jančaitė. Abi moterys vienbalsiai sutaria, kad Lietuvos visuomenės požiūris į moteris inžinieres pastarąjį dvidešimtmetį kito teigiama linkme, tačiau kartu pripažįsta, jog pirmieji žingsniai, siekiant profesinio pripažinimo, vis dar išlieka sunkūs.

Kalti stereotipai

„Moterų trūkumas tikrai jaučiasi – labai mažai į tą sritį stojančių merginų. Susiformavęs toks stereotipas, kad tai yra vyriška specialybė, tad merginos kažkodėl prisibijo“, – vis dar gajų stereotipą, jog elektronikos inžinerija yra „vyriškas“ darbas, pranešime žiniasklaidai pastebi Rūta, bendrovės „Hella Lithuania“ kokybės specialistė.

Šis stereotipas Rūtai puikiai pažįstamas, nes jis taip pat paveikė ir jos gyvenimo pasirinkimus: prieš atrasdama savo mylimą profesiją – elektronikos inžineriją – mergina studijavo taikomąją statistiką.

„Iš pradžių maniau, kad man reikėtų rinktis „moterišką“ specialybę, todėl įstojau į taikomąją statistiką ir supratau, kad tai visai ne mano sritis. Svarbiausia, kad laiku supratau, jog tą kryptį reikia keisti ir nusprendžiau pasirinkti elektronikos inžineriją“, – atrasta vidine drąsa klausyti savęs, o ne stereotipų, džiaugiasi Rūta.

Ryžto rinktis kitą profesiją taip pat įkvėpė artimieji: tėtis ir mama. Tėvai nepraleisdavo progos priminti, kad kiekviena moteris geba atlikti tiek pat, kiek ir vyras, o kartais, pasak Rūtos mamos, net ir daugiau.

„Iš darbo grįžusi moteris spėja ir į parduotuvę užbėgti, ir valgyti padaryti – šiuo atžvilgiu moteris yra žymiai stipresnė. Ji gali daug daugiau, todėl bijoti kažkokios specialybės, manau, irgi nėra prasmės. Pas mus namuose pagrindinė taisyklė buvo tokia – jeigu tai sukūrė ne Dievas, vadinasi, tą padaryti gali ir tu“, – sako Rasa.

Anksti savo dukros norą domėtis elektronika pastebėjusi moteris priduria, kad beveik visi mažamečiai vaikai yra linkę išbandyti techniškai kūrybiškas veiklas, todėl šį polinkį, jos nuomone, svarbu laiku pastebėti, puoselėti ir neužgesinti.

„Visi vaikai yra techniškai kūrybiški: jie konstruoja, lipdo, karpo, kombinuoja. Visi vaikai dėlioja kaladėles ir jiems patinka statyti piramides iš pagalvėlių, todėl manau, kad jie visi rodo susidomėjimą konstruoti – tik vėliau juos kažkas nukreipia kita linkme“, – samprotauja Rasa.

„Ne vieną prietaisą namuose esu išardžiusi“, – pritardama mamos išsakytai minčiai nusijuokia Rūta.

Psichologė: svarbu pastebėti tikruosius vaikų interesus

Rasos bei Rūtos įžvalgoms pritaria ir psichologė Ilona Laukienė: jos teigimu, lyčių stereotipų paveikti tėvai, auklėtojai bei mokytojai negeba pastebėti tikrųjų vaikų interesų ar įžvelgti juose glūdančių talentų, o vėliau tą padaryti patiems vaikams tampa dar sudėtingiau.

„Esame linkę greičiau pamatyti tuos reiškinius ar savybes, kurių tikimės. Galimai todėl, jei mergaitė prašo konstruktoriaus ir barbės, tėvai pirks barbę. Stereotipai veikia darželių auklėtojas ir mokytojus, kurie savo reakcijomis ir komentarais formuoja vaikams stereotipus. Galiausiai ir pačios mergaitės „patiki“, kad fizika, inžinerija, matematika – berniukų užsiėmimai. Patiki, kad joms bus „per sunku“ ir kad joms nebus įdomu. Gaila. Lyčių stereotipai jau seniai yra netekę savo aktualumo.

Kažkada, kai žmonės gyveno olose, buvo svarbu, kad moteris neitų į mišką su vyrais medžioti mamuto, nes tai pavojinga ir, jai žuvus, nebus kam rūpintis palikuoniais. Vyras neturėjo laiko ir įgūdžių jais rūpintis, nes jis rūpinosi visų išlikimu, maistu. Šiuo metu vyrams ir moterims nereikia nuolat galvoti apie išlikimą, todėl natūralu, kad skirtingų lyčių socialiniai, visuomeniniai ir kiti vaidmenys supanašėjo. Tai nėra „gerai“ ar „blogai“ – tokia yra realybė, kuri leidžia abejoms lytims bandyti įvairias veiklas ir ieškoti, kuri geriausiai sekasi ir kuri labiausiai patinka“, – lyčių stereotipų vaidmenį profesinėje srityje komentuoja psichologė.

I. Laukienė kviečia tėvus atmesti skirtingoms lytims primetamus stereotipus ir tokiu būdu padėti vaikui sėkmingiau save realizuoti.

„Patarimas tėvams – labiau pasitikėkite savo vaikais ir suteikite galimybes, laisvę rinktis patinkantį užsiėmimą. Siūlykite vaikams didesnę knygučių įvairovę, vaikiškas enciklopedijas, sudominkite juos mokslo, inžinerijos, archeologijos mįslėmis. Kas žino, gal jūsų dukra bus ta, kuri jas įmins“, – sako psichologė I. Laukienė.

Pirmas laiptelis – stačiausias

Akivaizdu, kad kelias iki lyčių lygybės yra tarsi kopimas į statų kalną: ilgas ir varginantis. Vis tik autotransporto inžinerijos bei elektronikos inžinerijos srityse dirbančios moterys tikina, jog su esminiais iššūkiais susiduriama tik karjeros pradžioje.

„Pradžia visada yra sunkesnė. Vyrų kompanijoje arba darbe pirmiausia turi įrodyti, kad gali, o po to viskas tvarkoje – dingsta stereotipai, atsiranda pagarba“, – pasakoja Rasa.

Mamos žodžiuose esančią tiesą Rūtai teko patirti praktiškai: mergina neslepia, kad dar pirmaisiais studijų metais teko girdėti ir skeptišką aplinkinių požiūrį.

„Nemeluosiu, buvo aplink mane tokių žmonių, kurie sakė, kad niekada nebūsiu inžiniere ir niekada nesuprasiu apie automobilius“, – prisimena Rūta.

Vis tik ilgainiui jaunoji inžinierė ne tik baigė autotransporto inžinerijos bakalaurą, Kauno technologijos universitete įgavo elektronikos inžinerijos magistro diplomą, bet ir sugrįžo į universitetą – šįkart kaip dėstytoja.

„Vaikinai studentai netgi nustebdavo, bet jau pirmomis paskaitomis įrodydavau, kad turiu pakankamai kompetencijos, tad jiems automatiškai kildavo noras manęs klausytis“, – šypsosi Rūta.

Ji džiaugiasi, kad merginos, norinčios dirbti elektronikos inžinerijos srityje, gyvena dabartinėje Lietuvoje, kur požiūris į moteris inžinieres kasmet tampa vis palankesnis.

„Nepaisant to, kad šią specialybę vis dar pasirenka mažiau moterų nei vyrų, jos iš išorės jau nebesulaukia tokios diskriminacijos, kokios sulaukdavo prieš 15-20 metų“, – įsitikinusi Rūta.

Tą pačią tendenciją įžvelgia ir Rūtos mama: „Moterims atsiveria vis daugiau durų ir galimybių. Tik dar kai kur šeimose užsifiksavę, kad moterys kažko negali – iš tikrųjų mes galime viską“.

Rūta ir jos mama Rasa – vienos iš nedaugelio Lietuvos moterų, dirbančių autotransporto inžinerijos bei elektronikos inžinerijos srityse. Jų teigimu, šį ypač perspektyvų studijų ir karjeros kelią dėl baimės, stereotipų ar kitų priežasčių vis dar aplenkia daugelis Lietuvos merginų. Būtent dėl to jos pasakoja savo istoriją, dalyvauja iniciatyvoje „Ateitis – elektronikams“ ir skleidžia žinią apie tiksliųjų mokslų žavesį.

Daugiau: https://rb.gy/9v063