2020 – ieji tapo išskirtiniais metais. Visame pasaulyje nuvilnijusi COVID-19 viruso banga stipriai koregavo ne tik šalių ekonomiką, turizmo ar asmeninius planus. Įvestų apribojimų turėjo paisyti ir įvairios šventės. Didžiausia Lietuvoje kelių inžinierių kalvė – Lietuvos inžinerijos kolegija (KTK) – šiais metais mini garbų 100 metų veiklos jubiliejų. Ir nepaisant užklupusio force majeure, ši mokslo institucija, panašu, krizę pasirinko kaip galimybę ar progą, o ne sąstingio priežastį.
Apie kelių inžinerijos vaidmenį kintant laikmečiams, matematikos svarbą, nenuilstančio profesijos ambasadoriaus pareigą ir žmogaus pranašumą prieš technologijas – apie tai ir dar daugiau pokalbyje su kolegijos vadovu Nerijumi Varnu, Kelių inžinerijos studijų programos kuratore Regina Motiene ir Inžinerijos mokslų fakulteto dekanu Vytautu Valaičiu.
– Kokiomis nuotaikomis pasitikote KTK šimto metų sukaktį? Kokią matote šiandienę kolegiją?
– Nerijus Varnas: Nuotaikos puikios! Tiesa, dar prieš papuolant į viruso pinkles planavome nemažai šimtmečio renginių, tačiau, žinoma, sureagavome į draudimus ir apribojimus. Visgi šitą pauzę išnaudojome, mano galva prasmingai, nes turėjome laiko pergalvoti ir persidėlioti savo prioritetus, darbus, atidžiau pažvelgti į tobulintinus dalykus. Džiaugiamės tuo, kad vieninteliai Lietuvoje pastarąjį šimtmetį rengiame stiprius inžinierius, į darbo rinką išleidžiame techninės krypties specialistus.
Galiu pasakyti, jog mes, kaip institucija, jaučiamės užtikrintai: realizuojame 8 studijų programas, esame išsigryninę jų turinį, kurį nuolat atnaujiname. Rudenį prasidės studijų krypčių akreditacija, po to kolegijos, bet tokie tarpiniai įvertinimai toli gražu nekelia nerimo. Juolab, iki šiol esame akredituoti maksimaliam terminui. Iš principo esame pasiruošę, atsinaujinę mokymosi teorinę ir praktinę bazę. Tačiau ant laurų nemiegame ir ketiname ateinančiais metais dar labiau atsinaujinti, plėsti, tobulinti.
Natūralu, kad per šitiek metų institucija išgyveno įvairiausių laikmečių. Tačiau šiandien, matydamas didėjantį inžinierių poreikį, girdėdamas gerus šios srities darbdavių atsiliepimus, galiu teigti, jog išgyvename inžinerinės pakraipos specialybių renesansą. Norisi, kad visuomenė kuo plačiau girdėtų apie tai, atkreiptų dėmesį, o jaunimas rimtai galvotų, kaip susieti savo ateitį su inžinerine specialybe. Ir šiame lauke turime dar daug kur padirbėti, nes ne visi išgirsta arba iš inercijos griebia socialinių ar IT mokslų studijas. Esame viena iš mokyklų, kurios inžineriniame kontekste ryškiai matomos – tiek Lietuvoje, tiek Baltijos regione.
– Pakalbėkime apie Kelių inžinerijos specialybės atsiradimą KTK. Kas paskatino šią kryptį įkurti greta kitų?
– Regina Motienė: Pati institucijos kūrimo iniciatyva buvo plėtojama prof. Julijono Gravrogko, kurios rezultatas – 1920 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Susisiekimo ministerijos sistemoje steigiama Aukštesnioji technikos mokykla (ATM). Jau pirmaisiais ATM gyvavimo metais Statybos skyriuje besimokę 3 studijas baigę jaunuoliai pasirinko dirbti kelių srityje. Mokyklos veiklos pradžioje buvo ruošiami bendro profilio statybos technikai, kurių didesnioji dalis dirbo pastatų statybose ir keletas autokelių tiesime. Iki 1937 m. iš mokykloje išleistų absolventų statybininkų penki dirbo kelių tiesimo srityje.
Vieni iš pirmųjų respublikoje kelininkų, baigusių Aukštesniąją technikos mokyklą, buvo: 1926 m. baigęs absolventas A. Jazbutis, kelių tiesimo sistemoje dirbęs 28-rius metus; 1933 m. baigę absolventai K. Antanėlis ir E. Jackevičius, dirbę Telšių ir Klaipėdos kelių statybos valdybose (KSV) darbų vykdytojais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1940 m. studijos buvo perkeltos ir tęsiamos Vokietijoje. O karui pasibaigus labai aiškiai buvo matyti, kaip svarbu nedelsti ir įdarbinti kuo daugiau kelių inžinierių, kelininkų, statybininkų. Kad būtent atstatant subombarduotus tiltus, tiesiant kelius šalių ekonomika atsigautų greičiau, sparčiau atgytų ir prekybiniai ryšiai.
Pasiryžimas skirti dideles investicijas transporto infrastruktūrai rodė bendrą netekčių išbalansuotų valstybių brandą ir strateginį matymą. Nuo 1937 m. Aukštesniojoje technikos mokykloje pradėtas sistemingas kelininkų ruošimas, kuris tęsiasi ir dabar. Pradžioje specialybė vadinosi „Susisiekimo statyba“, nuo 1951 m. – „Autokelių tiesimas ir eksploatavimas“, nuo 2005 m. – „Kelių tiesimas“ ir nuo 2013 m. – „Kelių inžinerija“.
– Nerijus Varnas: Išmoktos karo pamokos atsiliepė ir mūsų akademinėje visuomenėje. Ir Lietuvoje tarpukariu buvo nuspręsta itin stipriai remti inžinierių rengimą, tuo metu virš milijono litų skirta dabartinių kolegijos rūmų statybai. Po šio pastato skliautais darbavosi tuomečiai vieni garsiausių architektų, techninių specialistų, profesorių. Žodžiu, startavome kokybiškai (šypsosi).
– Kaip ilgainiui keitėsi šios specialybės populiarumas?
– Regina Motienė: Studentų susidomėjimo kelių inžinerijos specialybe pikas – sovietmečiu, vadinamojo politechnikumo laikais. Priimdavome išties daug norinčiųjų, mat pas mus buvo galimybė atėjus po 8 klasių baigti visas 12-ka. Be to, atskira grupė formuota grįžusiems po tarnybos armijoje. Pažymėkime ir 1990-uosius, kai, atsiradus laisvai rinkai ir įvykus visuotiniam ekonominiam persiorientavimui, inžinerinių specialybių poreikis sumažėjo. Visgi kaip drastišką lūžio tašką išskirčiau 2017-uosius, kai neįtikėtinai sumenko stojančiųjų.
– Kas, Jūsų nuomone, nutiko?
– Regina Motienė: Kasmet kalbu su kelių inžinerijos absolventais apie jų tolesnę karjerą, motyvaciją, studijų vertinimą. Ryškėja nuostata apie primityvų kelininko vaizdinį. Tą patvirtina ir kalbinami moksleiviai. Neva, mosavimas kastuvu, ir tiek. Iš čia ir kyla vienas pagrindinių iššūkių – paneigti atbukusį mitą, reabilituoti kelių inžinieriaus, kelininko specialybę, parodyti, kokios plačios galimybės atsiveria tiems, kas nusprendžia darbuotis transporto infrastruktūros sektoriuje. Pasirinkdamas, kas jam miela širdžiai, būdamas motyvuotas ir atsiskleidęs, jaunas žmogus juk gali sėkmingai dirbti statybose (objektuose) ar pas užsakovus (valstybinėse įmonėse), būti techninės priežiūros specialistas, o gal, būdamas intravertas, bet nepaprastai kruopštus ir atidus detalėms, rinksis sąmatininko poziciją? Geri ir motyvuoti kelių inžinieriai laukiami ir kelių įmonių laboratorijose.
Kitas dalykas, paveldėtas, matyt, iš vyresnei kartai būdingų baimių – laikinumas. Kelininko veiklos sezoniškumas, panašu, turi didelį minusą renkantis. Tik noriu pabrėžti, kad darbštiems, kryptingiems studentams ir tas sezoniškumas nekiša kojos, jie susiranda papildomų veiklų. Tuo pačiu klausimu kinta ir įmonių požiūris, nes jos ieško išeičių, kaip ir žiemos metu išlaikyti gerą specialistą.
– Kelių inžinerija – labai praktiškas pasirinkimas. Ar rezultatyviai bendradarbiaujate su šios srities įmonėmis? Kuo pasižymi abipusė partnerystė?
– Vytautas Valaitis: Būtent šiuo klausimus ir norėčiau mūsų pokalbiui įnešti daugiau optimizmo. Nors pastaruoju metu stojančiųjų į kelių inžineriją srautai mažėja, bet mūsų partnerių (įmonių, su kuriomis bendradarbiaujame) poreikis rengiamiems specialistams didėja. Tai, žinoma, džiugina, vadinasi, esame teisingame kelyje, dirbame ne veltui. Šioje vietoje mes patys atsirenkame įmones, pasižyminčias inovatyvumu, kurios naudoja modernias technologijas ir kolegiškai priima mūsų studentus praktikai. Norisi jaunam žmogui parodyti, kad programų, instrumentų ir bendrai sąlygų būsimajam kelių inžinieriui yra apstu.
Tokiose įmonėse jie, greta mūsų suteiktų teorinių žinių, gauna progą savo akimis įsitikinti praktiniais pavyzdžiais, sprendimais, susipažinti su modernia technika, darbų planavimu. Čia jie pamato, kad ne mažiau produktyviai ir atsakingai darbuojasi merginos inžinierės. Neliekame skolingi savo partneriams – reaguodami į kelių sektoriaus aktualijas, atnaujiname studijų disciplinas, papildydami jas konkrečiomis temomis – pvz., įmonių valdymas, kompiuterinis projektavimas ir kt. Tokie dalykai irgi turi įtakos studentų požiūriui į šią specialybę ir jos plačias galimybes. Viliuosi, kad tas sustabarėjęs požiūris nors ir lėtai, bet keičiasi...
– Regina Motienė: Smagu, kad jau nebe mes, o mūsų ieško potencialūs partneriai. Jie labai konkretūs: reikalingi užsirekomendavę, žingeidūs studentai, praktikantai, būsimieji kolegos. Juk neišvengsime natūralios specialistų, darbininkų pamainų kaitos. Paantrinsiu, jog jaučiame ir aktyvų įsitraukimą į baigiamųjų darbų gynimus, integruotų paskaitų inicijavimą, kvietimą atlikti praktiką.
– Kokią regite situaciją, kai kalbame apie stojimams esminę publiką – moksleivius?
– Nerijus Varnas: Turime prieštaringą situaciją: darbdaviams reikia inžinierių, tačiau baigiamųjų klasių moksleiviai kol kas nėra pasiruošę studijuoti šios krypties specialybių. Ypač išsiskiria pastarieji keleri metai. Stojimo reikalavimai žymiai kito, o štai bendrasis ugdymas nespėja atliepti tų stojimų diktuojamų sąlygų. Šiandien brandos atestatui gauti pakanka išlaikyti tik 2 mokyklinius brandos egzaminus: privalomą lietuvių kalbos ir literatūros ir dar vieną pasirinkto dalyko brandos egzaminą, o štai siekiant patekti į universitetą ar kolegiją privalu turėti bent trijų valstybinių brandos egzaminų rezultatus. Toks nesuderinamumas kiša koją tolesniems studijų pasirinkimams, nes atsiranda didelė praraja tarp galinčių ir norinčių stoti. Ir, deja, tenka pripažinti, kad taip reikalingas būsimiesiems inžinieriams fizikos egzaminas yra labai nepopuliarus...
Jo pasirinkimas jau savaime rodo mažą mūsų tikslinės auditorijos imtį. O apsispręsdami dėl tolesnių studijų, fiziką laikiusieji dar labiau išsibarsto po aukštąsias mokyklas. Kitaip tariant, medalis turi dvi puses – suvokiame specialybės reikšmę ir patrauklumą, tačiau nuo konkrečių pasirinkimų atgraso susiformavę apribojimai.
– Ką šioje situacijoje reikėtų daryti kitaip?
– Nerijus Varnas: Vienareikšmiškai turėtų būti daromi sprendimai bendrajame ugdyme. Ką turiu minty? Tarkime, brandos atestatą jaunuolis galėtų gauti tik išlaikęs privalomą matematikos valstybinį brandos egzaminą. Situacija pasikeistų kardinaliai, mat atsirastų gerokai daugiau stojančiųjų, o tai būtų didelis palengvinimas ir mums, ir darbdaviams. Drauge suprantu, kad tokie žingsniai lieka švietimo politikos formuotojų valioje. Dialogas su atsakingomis institucijomis vyksta, situacija yra žinoma ir po truputį, viliuosi, sprendžiama. Pokyčių norisi greitesnių (šypsosi).
– Bendraudami su moksleiviais, ar matote būsimų pirmakursių domėjimąsi ateities studijomis?
– Regina Motienė: Susitikimuose su jaunimu girdžiu, kad vis dar svarbi šeimos nuostata ir nuomonė apie konkrečias specialybes. Aš kreipiuosi tiesiai į juos: o kokie jūsų pačių troškimai? Kam jaučiatės gabūs, kas įdomu? Apskritai matau, kaip sunku prasibrauti į moksleivių širdis su žinute apie kelių inžinerijos profesijos perspektyvumą. Informacinis triukšmas milžiniškas, stereotipai neretai vis dar pastiprinami pasitelkiant rinkodaros triukus.
Pati labiausiai tikiu iš lūpų į lūpas žinios skleidimu ir jo veiksmingumu. Iš to ir kyla noras taip ruošti studentus, kad baigę mokslus kolegijoje jie norėtų dalintis rekomendacijomis apie studijų programą. Didžiausias įvertinimas – kasdien dirbti su motyvuotais, žingeidžiais, atsakingais studentais. Tokie tiki savo specialybe, tokiems ir sekasi.
– Nerijus Varnas: Regėdamas didžiulį srautą į socialinius mokslus, priėmimus neadekvačiais kiekiais privačiose mokslo įstaigose specialybių, kurių absolventai garantuotai nedirbs ar negaus darbo, liūdnoka. Tendencija „trūks plyš gauk diplomą, o po to – nors ir tvanas“ nenyksta. Į tai susiveda daug dalykų: asmeninės savybės, nepatyrimas, viešoji opinija, sąlyginai lengvų studijų siekimas. Bet paveikslas daug platesnis, nes jaunam ir besirenkančiam žmogui (kad ir skęstančiame alternatyvose ir vilionėse) išlieka svarbūs vidiniai orientyrai. Todėl ir šeima, jos autoritetas tebėra reikšmingi, reikia nenusigręžti nuo vaikų, išgirsti jų dvejones dėl pasirinkimų.
– Ar populiarinate kelių inžinerijos profesiją? Ar populiarinimas duoda vaisių?
– Regina Motienė: Ko tik nedariau, viską išbandžiau (juokiasi)! Reguliarios išvykos į šalies mokyklas, organizuojame žaidynes, renginius, stengiamės palaikyti pulsą socialiniuose tinkluose. Ir karantinas – ne riba, mat su mokyklomis susijungėme tiesiogine transliacija. Su socialiniais partneriais AB „Kauno tiltai“ plėtojame profesijos populiarinimo iniciatyvą Akademija@Kaunotiltai. Nuo šio rudens tikimės suburti 9-10 klasių moksleivių grupelę ir pakviesti juos į „Ateities inžinieriai: Game of Roads“ užsiėmimų ciklą, tiesioginius bei nuotolinius susitikimus. Planuojame dalyvius įtraukti į praktinę pažintį su kelių inžinerija. Išlaikyti moksleivių dėmesį, užtikrinti ryšio ir žinutės tęstinumą, rasti patrauklių formatų – štai kur galvosūkis kasdien greta einamųjų darbų.
– Pabaigai: technologijos ar žmogus?
– Nerijus Varnas: Itin taiklus Kauno technologijos universiteto pasirinktas šūkis: „Už kiekvienos technologijos – žmogus“. Mintis, puikiai tinkanti visam inžineriniam laukui. Kokia bebūtų sukurta technologija, vis tiek reikės žmogaus – kaskart vis imlesnio, sumanesnio, toliaregiško. Tas supratimas skatina ir mus pačius rengti tokius specialistus, atsižvelgiant į nūdienos diktuojamus iššūkius. Investuojame į dėstytojų kvalifikaciją bei motyvaciją. Ir nors neretai norai ir finansinės išgalės prasilenkia, susitelkiame į tai, ką galime padaryti geriausio. Pavyzdžiui, pasinaudojant projektų teikiamomis galimybėmis, investuoti į laboratorijas, medžiagas, įrangą. Norime neatsilikti. Kokia graži technologijomis tobulinama virtuali realybė beatrodytų, vis vien tai mes, žmonės, ją tokią ir kuriame.
– Vytautas Valaitis: Šiame kontekste akcentuočiau ankstyvojo ugdymo svarbą. Kad svarbu nukreipti mažą, vėliau – jauną, maištaujantį ir pasimetusį žmogų teisingu keliu. Ir vertybiniu aspektu taip pat. Mokykla daro milžinišką įtaką formuojant asmenybę. O kolegija laukia jaunuolių ir sutinka juos jau tokius, kokie jie yra, pasiūlydama įrankius ir galimybes savarankiškai kurtis profesinį startą.
– Regina Motienė: Žmogus yra idėjų generatorius. Be idėjos - nė iš vietos. Technologijos leidžia išpildyti tas vizijas, idėjos yra nukreipiamos, valdomos technologijomis. Visgi žmogus išlieka svarbiausia ašimi.