Rasa Žemaitienė

Miškininko diena Lietuvoje minima rugsėjo trečiąjį šeštadienį. Ta proga ir nutarėme pa-kalbinti žmogų, kuriam nesvetimos gamtos ir miškininkystės aktualijos, bet išėjo viskas dar kitaip. Linas Daubaras, profesionalus miškininkas, pasakojime apie savo gyvenimo pasirinkimus mus paklaidino beveik kaip miške. Vis dėlto pajuokausime, kad baisu nebuvo – greičiau įdomu.

Miškininko specialybę turinčiam Linui Daubarui šiandien artimas ir gamtinis turizmas dviračiais, ir gamtos terapijos mokytojo bei praktiko darbas (o gal misija).

Šiandien Lino Daubaro darbo dienos bėga trijose įstaigose: Lietuvos inžinerijos kolegijoje, kur jis darbuojasi Kraštovaizdžio architektūros ir rekreacijos katedros lektoriumi, Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Lietuvos sporto universitete, į kuriuos atvedė gamtos terapija ir turizmas. Jis taip pat atstovauja Lietuvai kaip tarptautinio gamtos ir miško terapijos aljanso INFTA (The International Nature and Forest Therapy Alliance) sertifikuotas miško terapijos gidas ir yra Lietuvos gamtos terapijos asociacijos prezidentas. Būtų galima pridurti ir tai, kad 18 metų Linas turėjo privačią apželdinimo įmonę, tad galėtų būti beveik kas antros mūsų rubrikos herojus. Bet dabar pašnekovo gyveni-me pirmuoju smuiku griežia gamtos terapija, tarsi suteikusi galimybę vėl grįžti į mišką. Bent taip iš pradžių atrodė ir pačiam Linui, bet, kaip pats prisipažįsta, jis vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio, rašydamas projektus ir galvodamas, kaip gamtos terapijos „virusą“ paskleisti kuo plačiau. Tiesa, viliasi, kad ateis laikas, kai kompiuterinių reikalų liks mažiau ir jis grįš ten, nuo ko ir pradėjo.

Iš miškininkystės – į turizmą

O prasidėjo viskas nuo miškininkystės. Linas pasirinko ją studijuoti tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, sekdamas vyresnio brolio pėdomis ir nenorėdamas tarnauti kariuomenėje – iš tos mokslo įstaigos kaip tik tuo metu neėmė – ir padaręs pasirinkimą tarp gamtos ir anglų kalbos, kurią mokėsi sustiprintai, bet nenorėjo būti tik mokytojas. „O kas gi daugiau galėjai būti 1980-aisiais su ta kapitalistų pasaulio kalba?“ – ironiškai nusijuokia. Pirma darbovietė – Anykščių miškų ūkis, dar po keleto metų – valstybinis medžioklės ūkis. Tai buvo tokia vieta, kur miško žvėris specialiai šerdavo, kad atvažiavusių svarbių medžiotojų laimikiai būtų labiau užtikrinti. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę tarp medžiotojų pradėjo rastis užsieniečių, tuomet ir prireikė Lino anglų kalbos, tad tolimesni keliai jį nuvedė į turizmą, o susipažinus su amerikiečiais ir

pažengus gerokai toliau – į kruizinių laivų turizmą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Perspektyvos buvo gražios – kaip tos kelionės smaragdinėse jūrose, bet... nebūna gi viskas vien gražu. Į Lietuvą parginė sveikatos problemos: stuburą operuotis norėjosi būnant tarp savų. Tuomet Lietuvoje vienas po kito kūrėsi privatūs verslai, ir Linas įsteigė apželdinimo firmą. Tiesa, niekur nedingo ir turizmas. Taigi galėtume nemažai kalbėti apie apželdinimą, bet kadangi nuo jo su metais po truputį imta tolti, o į turizmą neriama vis giliau, tai nerkime į turizmo temą ir mes. Šiandien Linas veda ekskursijas nevien apie gamtinius objektus – gali surengti puikiausią ekskursiją Kauno senamiestyje, nes istorija jam taip pat nesvetima. Kita darbų niša – kelionių vadovo. „Gidas praveda ekskursiją, kelionės vadovas vadovauja, pavyzdžiui, 8–9 dienų kelionei dviračiais. Anksčiau mūsų maršrutai vedė per Suomiją, Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją, o dabar važiuojame per Baltijos šalis. Anksčiau nulėkdavome ir 3 tūkst. kilometrų, dabar užtenka gal ir tūkstančio – savo jėgas vertinu realiai. Ir, žinoma, ne autostradomis, o ten kur gamta, kur švarus oras, kur yra ką pamatyti. Žmonėms tokių kelionių vis labiau reikia – pasaulis atsigręžia į gamtą“, – trumpai papasakoja keliones rengiantis vyras.

Miškų problemos išliko matomos

Gamta Linui visada buvo svarbi, todėl drįstu klausti, kiek jam artimos šiandieninės miškininkystės problemos, ar yra dėl ko skaudėtų širdį. „Miškininkystėje šiandien matau dvi vyraujančias tendencijas, ir abi yra blogos. Pirma – labai daug nesupratimo ir pigaus populiarumo siekimo, rėkiant, kad kažkas kažką kažkur iškirto. Taip, problemų yra daug: ir nelegalių kirtimų pasitaiko, ir netvarkos, bet norėtųsi papasakoti išsamiau apie patį kirtimą. Visame pasaulyje medžiai kertami, tai vyksta ir visada vyks. Vertėtų žinoti, kad visi miškai suskirstyti į grupes ir ketvirta miškų grupė yra mažiausiai saugoma ir teoriškai skirta medienai. Kai pastarąjį kartą domėjausi, net 72 proc. Lietuvos miškų būtent ir priklausė tai ketvirtai grupei, kurios miškus galima kirsti. Jei dar smulkiau, tai yra numatyta, kada kiekvienos rūšies medžiai yra geriausi kirsti, nes iki tam tikro amžiaus medžio mediena yra geriausia, po to ji prastėja, ir jeigu tuo metu miško neiškirsi, vėliau mediena bus nekokybiška. O kadangi pusė miškų tebėra valstybiniai, vadinasi, mūsų turtas tiesiog bus pasmerktas supūti. Aš nekalbu apie tuos atvejus, kai medžiai, kad ir kertamo amžiaus, auga kokioje nors apsauginėje zonoje. Tuomet juose, kad ir pūvančiuose, bus daug bioįvairovės ir viskas bus gerai. Kita tendencija iš mano minėtų dviejų: konkrečiuose miško darbuose miškininkų liko labai nedaug, ir tie kirtimo darbai kartais vyksta tiesiog nekvalifikuotai. Pagal dabartinę tvarką tiek miško kirtimą, tiek sodinimą atlieka rangovai, o norėtųsi, kad darytų tie, kurie supranta, arba bent jau labai aktyviai kontroliuotų nesuprantančius. Deja, praktiškai kontroliuoti sudėtinga. Taigi dabar bet kas gali nusipirkti miško kirtimo kombainą, įregistruoti įmonę, gauti leidimą, ir tokie važiuoja kirsti miško nieko nesuprasdami apie miškininkystę“, – miško aktualijas apžvelgia L. Daubaras.

Beje, kitas jo pastebėjimas šiame kontekste skamba kaip paradoksas: individualių miškų šeimininkai pastaruoju metu kaip tik sunkiai supranta tvarką savo miške, nes prikurta tiek daug keistų kategorijų, apribojimų ir taisyklių, kad paprastas žmogus gali iš tiesų sutrikti.

Negiria pašnekovas ir 2018 m. įvykdytos miškų reformos, kai buvo sujungtos urėdijos. „Jos buvo stambinamos, stambinamos, ir dabar reikia nuvažiuoti nežinia kiek kilometrų, kad girininkas apžiūrėtų savo mišką. Taigi miškų masyvai prarado šeimininkus, miškininkystės mokslus baigusių girininkų ir jų žinių reikia vis mažiau, iš eiguvų nieko nebeliko, eigulių – taip pat. Ir kai visų šių reformų fone žmonės mato vilkstines miškavežių su mediena, jiems tikrai baisu“, – mintimis dalijasi pašnekovas. Baisu dar ir dėl to, kad ilgus metus žmonės matė didėjančius miškų masyvus ir atsodinamus miškus, matė, kad miško visada daugėjo, o dabar jo tarsi pradeda mažėti. Bet pašnekovas ramina, kad daugeliui miškų tikrai atėjo kirtimo laikas.

Gamtos terapija kelia susidomėjimą

Na, ir pagaliau aktualiausias klausimas: kaip pašnekovas atrado gamtos terapiją? Pasirodo, už tai beveik ačiū pandemijai. Mat kai 2020 m. gamtos turizmo kelionės baigėsi, Linas pradėjo galvoti, kuo užsiimti. Apie gamtos terapiją jau buvo girdėjęs, jam tai atrodė įdomu, tad pradėjo rašyti užklausas įvairioms asociacijoms, ir pirmasis atsiliepė aljansas INFTA, registruotas Australijoje. Linas susimokėjo reikiamas įmokas ir pradėjo pas juos mokytis. Naktimis, nes kai Australijoje 9 val. ryto, Lietuvoje – 3 val. nakties. Taip po naktinių studijų galiausiai gavo akreditaciją, o kolegija jo iniciatyva su australais pasirašė memorandumą, leidžiantį naudoti jų metodikas ir propaguoti gamtos terapiją. Dar vėliau pašnekovas kreipėsi į Sveikatos mokslų universiteto vadovybę, liko sužavėtas jų darbo efektyvumu, ir per porą mėnesių buvo patvirtinta Gamtos terapijos programa, kviečianti į podiplomines studijas. Dėstytojas pats nustebo, kai pirmais metais studijas pasirinko net 48 žmonės, ir jau treti metai tas skaičius nemažėja, nors studijos nėra pigios – 2400 eurų už metus. 480 valandų išklausyto kurso rezultatas – žinios ir licencija, suteikianti galimybę verstis gamtos terapijos praktika. Apie miško poveikį šioje programoje paskaitas skaito ir L. Daubaras, tad galima sakyti, kad gamtos terapija Lietuvoje tikrai įsibėgėja, o naujus projektus dabar siūlo ne tik mokslo įstaigos, bet ir ligoninės. Beje, kolegijoje miškininkams, norint plėsti jų kvalifikaciją, kaip specializacija yra dėstomas gamtinis turizmas, o Linas su kolege Vaida Vaitkute-Eidimtiene dėstydami dar ir želdynų dizainą, taip pat moko jį daryti ne tik gražų, bet ir kiek įmanoma sveikatinantį.

Į mišką – vis rečiau

„Visa kita – ne taip, kaip norėčiau. Nes kuo daugiau kalbu apie miško terapiją, tuo mažiau išeinu į mišką“, – juokiasi pašnekovas, bet prisipažįsta, kad tikrai dar nepamiršo,

kaip būti miško terapeutu. O aš jau ruošiu skeptiko klausimą: tai dabar lietuviai be gamtos terapeuto jau ir pasivaikščioti nebemoka?

„Visi mokame ir visi galime. Ir dalį miško dovanų visada gausime be jokio terapeuto, nes medžiai išskiria mums naudingus fitoncidus. Ypač kadagiai, pušys, maumedžiai, eglės ir kt. Bet su terapeutu yra galimybė patirti kur kas daugiau, nes bus pritaikytos psichologinės metodikos, kad žmogus susikauptų, kad viską užmirštų ir norėtų gilintis tik į gamtą. Terapeutas tarsi moko užaštrinti pojūčius, ryškiau pamatyti, išgirsti, pajusti. Šito nepadarysime nei grybaudami, nei uogaudami, nei važiuodami per mišką dviračiu. Aš vienintelis grupėje einu su telefonu, bet turiu priemonių, kuriomis žmonės viską „nufotografuoja“ be telefonų. Tai tikras grįžimas į gamtą ir visai kitoks jos matymas“, – gamtos terapijos esmę bando nusakyti pašnekovas.

Bet tai, ko gero, reikėtų tiesiog pajusti ir suprasti. Kokią nors gražią, saulėtą ir naujomis spalvomis besipuošiančią rudens dieną išsiruošus į mišką su… gamtos terapeutu.

Straipsnis iš žurnalo „Savaitė namie ir sode“.