Dr. Valda Gudynaitė-Franckevičienė, dr. Marius Masiulis, Martynas Daukša, Vaidas Jonušaitis.

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos absolventas Martynas Daukša šiemet apgynė baigiamąjį bakalauro darbą, kuriame, bendradarbiaudamas su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija, nagrinėjo šernų vietinių migracijų ypatybes. Savo darbe jis analizavo, kaip šernų judėjimą teritorijoje lemia lytis, metų ir paros laikas bei aplinkos sąlygos. Šernų stebėsena buvo vykdoma 2019–2023 m. skirtingose Lietuvos vietovėse. Darbui buvo panaudoti 10 sekamų šernų duomenys.

Natūralios šerno buveinės pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi – populiacija augo ir plito agrariniame kraštovaizdyje, urbanizuotuose teritorijose. Sparčiai užimdami naujas teritorijas, šie žvėrys pradėjo kelti ekologines, ekonomines ir net socialines problemas. Viena tokių problemų – afrikinio kiaulių maro (AKM) platinimas. Ši liga nėra pavojinga žmonėms, tačiau pavojinga kiaulėms, patiems šernams, yra virulentiška, lengvai pernešama, o ligos paveiktų gyvūnų mirtingumas siekia 95–100 proc. AKM virusas perduodamas tiesioginio kontakto būdu su ekskrementais, sekretais, krauju. Galimas plitimas ir netiesioginio kontakto būdu – per apkrėstą inventorių, rūbus, transportą, pašarus. AKM virusas yra nepaprastai atsparus aplinkos veiksniams ir gali išgyventi nuo kelių dienų iki kelių mėnesių gyvūnų mėsoje, jų gaišenose, užkrėstuose gyvūninės kilmės produktuose, ant užsikrėtusių gyvūnų krauju užterštų skirtingų paviršių, nors tiesioginiai saulės spinduliai AKM virusą silpnina.

Pirmą kartą Lietuvoje AKM užfiksuotas 2014 m. Praėjus 10 metų ši liga vis dar nėra suvaldyta.

Šiuo metu gydymo ar saugios ir efektyvios vakcinos nuo AKM vis dar nėra, o sergantys šernai ar kiaulės yra naikinami.

Šernai ganėtinai lengvai prisitaiko prie besikeičiančių aplinkos sąlygų ir užima naujas, mažiau jiems įprastas buveines. Svarbiausi veiksniai, lemiantys buveinių pasirinkimą, yra mitybinė bazė ir trikdymas. Mūsų tyrimo rezultatai aiškiai išskyrė kelias itin mėgstamas šernų buveines. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad daugiausia laiko šernai praleido mišku apaugusiuose plotuose (apie 74 proc.), žemės ūkio naudmenose (24 proc.), o kitose vietose (pelkėse, žuvusiuose medynuose, aikštėse, karjeruose ir kt.) – 2 proc. viso stebėjimo laiko.

Nagrinėjant šernų lankymąsi įvairaus amžiaus medynuose, nustatyta, kad šernai daugiausia laiko praleido 11–20 m. amžiaus medynuose (30 proc. viso medynuose praleisto laiko), 71–80 m. amžiaus medynuose (15 proc. viso medynuose praleisto laiko), iki 10 m. amžiaus medynuose (12 proc. viso medynuose praleisto laiko). Mažiausiai laiko šernai praleidžia senuose (121 m. ir vyresniuose) medynuose. Gauti rezultatai parodo, kad šernams itin svarbūs jauni medynai, o ne sengirės, todėl ypač svarbu išlaikyti pakankamus jaunuolynų plotus. Šernų aktyvumas pagal miško amžių taip skiriasi dėl kelių esminių faktorių – suteikiamos priedangos ir maistinės bazės. Žvėrys daugiausia laiko praleido jaunuose (iki 20 metų) medynuose, kurie paprastai pasižymi tankumu. Tankūs jaunuolynai yra puiki priedanga, kuri saugo nuo vėjo, lietaus, saulės ar kitų nepalankių meteorologinių sąlygų, plėšrūnų ar žmonių. Tokio amžiaus medynus žvėrys naudoja kaip dienojimo ar poilsio vietas. 31–70 m. amžiaus medynuose šernų aktyvumas ar praleidžiamas laikas sumažėja. Tam įtakos gali turėti tai, kad tokio amžiaus medynai yra retesni dėl tarpinių kirtimų ir su tuo susijusios žmogaus veiklos ar savaiminio išretėjimo. Šernų aktyvumas vėl padidėja 71–80 m. medynuose, nes šie aktyviau puolami šaknų ir žievės kenkėjų, be to, tokio amžiaus ąžuolai brandina giles – šios amžiaus klasės medynai tinkamiausi kaip miško maistinė bazė.

Šernų lankymosi medynuose pagal medžių rūšį analizė parodė, kad daugiausia laiko jie praleido eglynuose (13 243 val., arba 63 proc. viso medynuose praleisto laiko) ir beržynuose (3 165 val., arba 15 proc. viso medynuose praleisto laiko). Drebulynuose šernai praleido apie 5 proc. laiko, o mažiausiai mėgstami buvo liepų, uosių, klevų, blindžių, gluosnių ir guobinių augalų medynai, kuriuose
praleisto laiko dalis nesudarė nė 1 proc. Šernų dažną lankymąsi eglynuose lemia tai, kad jie visus metus suteikia priedangą dėl eglių lajų glaudumo ir visžalumo. Tai ypač svarbu žiemą, kai lapuočiai numeta lapus, o eglynai suteikia priedangą nuo nepalankių meteorologinių sąlygų. Šernai žiemą skabo eglių šakas ir žolinę augaliją guolių paklotui formuoti, o vasarą šie medžiai suteikia pavėsį. Eglių medynai (ypač augantys drėgnesnėse augavietėse) šernams svarbūs ir dėl higieninių priežasčių. Šernai, išsimaudę purve, iltimis subraižo eglių kamienus ir bėgančiais sakais išsitrina kailį, taip saugodamiesi nuo parazitų. Šernų judėjimas buvo fiksuotas ne tik įvairiuose medynuose, bet ir kitoje mišku neapaugusioje miško žemėje – pelkėse, mažuosiuose miško karjeruose, aikštelėse ir kitur. Daugiausia laiko šernai praleido žuvusiuose medynuose dėl žuvusioje medienoje randamų vabzdžių ir pelkėse – dėl ten randamų sultingų pelkinių augalų bei galimybės atsigaivinti.

Ketvirtadalį laiko stebėti šernai praleido žemės ūkio naudmenose. Didžiausią dalį šernų mitybos sudaro augalinis maistas (97 proc.), kurio pagrindas – žemės ūkio kultūros (80 proc. viso raciono). Beveik pusę viso augalinio maisto sudaro grūdinės kultūros. Šerno racione natūralus (nekultūrinis) augalinis maistas per metus sudaro vos 16 proc. ir tik pavasarį šerno racione jo daugiau. Žolinius augalus ėda dažnai, tačiau nedideliais kiekiais, todėl per metus jie tesudaro apie 6 proc. viso maisto. Žemės ūkio naudmenose šernai taip pat gali rasti ir gyvūninio maisto – įvairių pelių ir pelėnų. Žvėrys, aptikę tinkamo maisto, vietovėje lankosi tol, kol būna sutrikdomi medžiotojų, žemdirbių ar būna pradėtos taikyti apsaugos nuo žvėrių priemonės. Žemės ūkio naudmenose šernai ne tik maitinasi įvairiais pasėliais, bet ir naudojasi jais kaip migracijos koridoriais. 

Šio tyrimo metu buvo analizuojami ir šernų nueinami vidutiniai atstumai bei aktyvumas paros metu ir skirtingais mėnesiais. Viso tyrimo metu vidutinis vieno šerno nueinamas atstumas per parą siekė 3,43 km, bendras visų žvėrių nueitas atstumas – 4 117 km. Vidutinis per parą nueinamas šerno atstumas svyruoja nuo 1,8 iki 5,76 km. Metų laiko arba, kitaip tariant, oro sąlygų įtaka šerno aktyvumui yra patvirtinta ir ankstesnių tyrimų. Nepalankūs orai, tokie kaip sniegas, sausra, kaitra, turi įtakos šernų judėjimo modeliams. Šernų aktyvumas mažėja krintant temperatūrai – kai temperatūra nukrinta žemiau −5 °C ir yra sniego, šernai maisto ieško labai koncentruotai, sumažindami nereikalingą judėjimą. Kovo–liepos mėnesiais šernų nueinamas atstumas nėra didelis, tai lemia maisto padaugėjimas gamtoje, nes kuo daugiau maisto, tuo mažesnius atstumus jo paieškai reikia įveikti. Didžiausias per parą nueinamas vieno šerno atstumas būna rugpjūčio–lapkričio mėnesiais. Tam įtakos turi tai, kad rugpjūtį prasideda javapjūtė, tad nukūlus javus lauke, kuriame žvėrys maitindavosi prieš tai, šernai ieško kito lauko. Tiek javapjūtė, tiek kiti žemės ūkio darbai trikdo šernų ramybę, todėl jie privalo keisti savo buvimo vietas, ieškoti ramybės.

Žvėrys dienoja nuo 6 iki 18 val., o maitinasi ar migruoja nuo 18 iki 6 val. Tyrimo rezultatai parodė, kad sutikti migruojančius šernus didžiausia tikimybė yra nuo 18 iki 24 val., o besiilsinčius dienojimo vietose – nuo 12 iki 15 val.

Šernų migracijos atstumai, skirstant juos pagal lytį, taip pat skiriasi. Lyties faktorius lemia ir nueinamą atstumą skirtingais mėnesiais. Vidutinis stebėtų šernų patinų nueinamas atstumas per parą siekė 3,6 km, o patelių – 3 km. Didžiausi skirtumai tarp patinų ir patelių pagal vidutiniškai nueitą atstumą nustatyti gegužės mėnesį. Vasario ir kovo mėnesiais patelės per parą nueidavo didžiausius atstumus. Tam įtakos galėjo turėti tai, kad vaikingoms patelėms reikia daugiau ir įvairesnio maisto. Balandžio, gegužės mėnesiais patelių migracijos atstumai mažėja, nes patelės pradeda vesti jauniklius. Šernų jaunikliai nepalieka guolio dvi savaites, jų žindymas trunka apie 10 savaičių, todėl gegužės mėnesį patelių judėjimas būna labai ribotas. Jaunikliams sustiprėjus ir jų apetitui augant, patelė pradeda ieškoti maistingo pašaro pieno gamybai, tad nuo birželio mėnesio patelės kartu su jaunikliais migruoja didesnius atstumus. Patinų migracijos atstumas vasario–kovo mėnesiais buvo mažesnis nei patelių, o balandžio–liepos mėnesiais patinų migracijos atstumas viršijo patelių migracijos atstumus. Kovo–balandžio mėnesiais, patelėms atsiskyrus nuo bandų ir vedant jauniklius, patinai lieka vieni. Kai atsivedami jaunikliai, patinai bandoje atstumiami ir pradeda ieškoti naujų teritorijų. Lyginant patinų ir patelių užimamą teritoriją, pastebėta, kad patinai migruoja tolimesnius atstumus, o patelės vidutiniškai nueina ne tik mažiau kilometrų, bet ir mažesniame plote.

Apibendrinant gautus rezultatus, galima teigti, kad šernai dažniausiai dienoja jaunuose eglynuose, o maitinasi žemės ūkio naudmenose. Kuo palankesnės biologinės aplinkos sąlygos, sudarančios galimybę maitintis, ilsėtis, slėptis, ruošti guolius, tuo migracijos atstumai mažesni, tad svarbu išsaugoti šernų buveines ir jiems reikalingus resursus, siekiant sulėtinti AKM plitimą. Europoje sukurtas ekologinis šernų populiacijos dinamikos modelis parodė, kad įprasti šernų valdymo metodai, tokie kaip šėrimo draudimas ir tikslinga reprodukciškai aktyvių patelių medžioklė, pamažu tapo veiksmingi per kelias kartas ir turėjo teigiamos įtakos kovai su AKM.

Mariaus MASIULIO nuotrauka

Straipsnis publikuotas žurnale Medžioklė (2024 m. spalis Nr. 8(93)) ir laikraštyje Ūkininko patarėjas (2024 m. spalio 15 d. Nr. 79 (4666)).